liūdnais debesiukais beplaukiant…

Kad ir kaip nenorėčiau, bet mano liūdni debesiukai neribotam laikui iškeliauja va čia! Nes nei jų, nei mano kantrybė nėra ilgai besitęsianti…

Ačiū tiems, kurie skaitė…

Rūta

Kodėl mane galima taip greitai įskaudinti? Tuoj apsiverksiu… paslapčia. Daugiau nerašysiu šiandien, nes vis tiek nelabai kam ir įdomu.

P.S. ir mane užknisa, kad nebegaliu čia įdėt paveiksliukų, nors jau ir senų pratryniau nemažai. Kas čia pasidarė?

Vakar dariausi vaisių salotas, o vakaras kvepėjo vakaru. Kažkas buvo palikęs pravertą langą… Girdėjau garsus, kurie kuteno miesto jaukumą. Kvepėjo pavasariu, tyrumu, gaiva ir labai norėjosi, kad visa tai nusileistų ant mano odos, plaukų ir pasiliktų kartu visą naktį...

Šiandien norėčiau priversti padaryti save tai, ką jau seniai reikėjo padaryt… Tačiau negaliu. Švaistau savo gyvenimą, vėl laukiu vakaro. Noriu įsitikinti, kad jis kvepės taip pat. O gal kvapas keisis? Gal tik aš viena visada lieku tokia pat?.. Kodėl?

Noriu, kad šis įrašas būtų linksmas. Gal užtektų žodžių “jis toks ir yra”? Gal ir yra…

Foto by sa-fie-coerent (Deviantart)

Ei, ar jūs žinot, kada žmogus yra laimingas? Atsakiau, kad tada, kai žmogus nieko nenori ir jam nieko nereikia. Manau, reikėjo pridurti dar ir tai, kad jis yra laimingas, kai nieko nesitiki iš gyvenimo, nes tada bet kokį jo vingį priima kaip lemtį ir naujas galimybes. Kažkur skaičiau (net įsiminiau) tokį posakį: “Laimingas tas, kuris nieko nesitiki, nes jis nenusivils niekada.” Nežinau, kas parašė šiuos žodžius, bet, man asmeniškai, jų prasmė yra aukso vertės… Juk jei neužsibrėši kažkokių tikslų, darysi darbą ne dėl konkretaus (ir dažniausiai labai aukšto) rezultato, o dėl to, kad jį tiesiog atlikt, tai bet koks tavo įdėtų pastangų įvertinimas pradžiugins. Laimingas žmogus išmoksta nelyginti savęs su kitais, išmoksta gyventi dėl savęs, tačiau niekada neatsuka nugaros ir kitam. Jis džiaugiasi smagiomis akimirkomis, o kai jo saulutę užtemdo liūdni debesiukai tiesiog žino, kad visada blogai negali būti. Paprasčiausiai negali…

Nežinau, galbūt tai tik mano kvailos sapalionės… Kiekvienas dažnai surandame laimę skirtinguose dalykuose, bet pati laimė būna tokia pat (na gal poros šypsenos milimetrų skirtumu). Belieka tik išmokti būti laimingiems pagal savo sudarytus planus, žemėlapius, svajones, blogus ir enciklopedijas… Tad sėkmės “medžioklėje”, draugai.

R.

Foto by kalinatoneva (Deviantart)

Be her crash and she’ll be your burn… / Būk jos sudužimas ir ji bus tavo nudegimas…(ar kažkaip pan… tikra nesąmonė versti iš en į lt)

Mano galvoje skamba ši eilutė, bet nežinau, ką noriu ja pasakyti. Galbūt tai, kad man reiktų mažiau filmų žiūrėt, kur šaudo ir gaudo, sprogsta ir dūžta… Galbūt tai, kad įskaudindami mane, savo pasaulyje paliksite žymę… galbūt ir menką, bet vis tiek. Um…ir ji atsiras savaime, laikui bėgant. Aš tikrai nebandysiu “keršyti” ar dar kokių “pievų” daryt, nes tai paprasčiausiai nebūčiau aš. Aš tiesiog paliūdėčiau, laikui bėgant pamirščiau… O jūs kažkada atsimintumėt, gal suprastumėt, o gal ir ne… Bet kokiu atveju likčiau jūsų praeityje, nes praeities ištrinti negalima, nors kartais taip norėtųsi. Prisiminimai sujungia mus su tuo, kas buvo. Visada. Būtent tai ir būtų ta žymė, tas prisilietimas, gal trumpas, gal ilgas…

Tiesą sakant nežinau, ar norėčiau ištrinti kokį konkretų žmogų iš savo praeities… Na gal… Bet greičiau ne jį, o jo veiksmus…

Ar norėčiau ištrinti kokį nors praeities laikotarpį? Taip… bet neištrinčiau, nes nors tai ir skaudu, bet labai brangu. Tai paskutinės akimirkos, paskutiniai trupinukai veidui sudėlioti. Apie ką aš čia? Apie savo senelį… Labai pasiilgau ir blogiausia, kad niekada nebepamatysiu… Tačiau niekada nepamiršiu tų vaikystės dienų kaime, nepamiršiu pirmo sužvejoto mažo ešeriuko, kaimo krautuvėlės ledų skonio, žvyro keliukų ir sėdėjimo ant “štangos”, kai veža vyrišku dviračiu… Nepamiršiu ir kaip mokė drožinėti, šaudyti iš ragatkės… kaip mokė nieko nebijoti. Nepamiršiu, kai nuo suoliuko žvelgdavo, kaip aš supuosi, kaip kabarojuosi į obels viršūnę, kaip bėgu klykdama per kiemą nuo piktojo gaidžio, kol susirasdavau kokią šaką ir tada jau gaidys klykdamas nuo manęs bėgdavo. Kaip pasiilgau…

Vos neverkiu. Nekenčiu atsiminimų ir praeities, nes kartais jie skaudina, tačiau myliu juos, nes būtent jie leidžia dar kartą pabūti su tais, kurie yra be galo brangūs… prisiminti juos… ilgėtis jų… - jie leidžia patirti tuos jausmus, dėl kurių mes ir esame vadinami žmonėmis. Tad jei jau ką prisidirbome, tai protingiausia laiku atsiprašyti, nes galbūt kažkada ateis laikas, kai niekas mūsų nesiilgės… visi stengsis pamiršti.

Art by alifann (Deviantart)

“O aš, vargšas, turiu tik svajones,

pakloju tau po kojom jas.

Tad ženki švelniai, nes mindai mano svajones…” (vertimas iš filmo Equilibrium)

Nieko nenoriu dabar rašyti, noriu tik pasidalinti šiomis nuostabiomis eilutėmis… Svarbiausia, kad jų nepamirščiau, gal ir jūs nepamiršite.

Geros dienos,

R.

Art by Rokoroko (Deviantart)

Šiandien užplūdo tokia nuotaika, kad negaliu nei juoktis, nei verkti. Kodėl? Nes pati nežinau, ko noriu… ko noriu iš gyvenimo, ko tikiuos iš savęs.

Šiandien buvau paklausta, ar aš tikinti… Atsakiau, kad nežinau, kuo tikėti. Vieni tiki dievais, kiti - savimi. O aš va nežinau. Nesu ta, kuri vaikšto į bažnyčias, nesu ta, kuri meldžiasi (nebent prieš kolius ir egzus paprašau geresnio pažymio - ak, kaip savanaudiška). Nelabai tikiu ir gėriu, ir žmonėmis. Nesu ir ta, kuri tiki savimi. Gal kartais… bet labai retai. Kad neatrodytų taip baisiai klausiančiajai pridūriau, kad stengiuosi būti geru žmogumi.

Bet pagalvojau, o ką reiškia būti geru žmogumi? Kažkodėl manau, kad tokių nėra. Arba labai mažai… Labai… Kiekvienas iš mūsų yra savanaudis (ir nesakykit, kad ne, nes meluosit patys sau), kiekvienas kartais būna nenuoširdus, kiekvienas apkalba, ir nors daugelis iš mūsų sako, kad yra tolerantiški, bet iš tiesų nėra. Aš taip pat nesu, bet stengiuosi būti. Gal kada pavyks visiškai atsikratyti to teisiamo žvilgsnio ir leisti žmonėms būti tokiems, kokie jie yra - netobuliems (o aš esu viena didžiausia tokių netobulybių).

Taigi vienas dalykas šiandien tapo aiškus - noriu, kad jūs leistumėt man būti netobulai, kvėpuoti ir juoktis, ir svajoti, ir verkti, savo netobulomis ašaromis… leistumėt man būti tuo, kas esu…

Lyju… mažais smulkiais lašiukais, savo žodžiais… Dabar lyju… Bet kažkada juk pasislėps liūdni debesiukai ir išlįs saulutė. Linkiu jums jos.

R.

P.S. Labai dėkoju Elei už tai, kad pirmą kartą parašė komentarą ankstesniame įraše, nes tikrai gera žinoti, kad yra žmonių, kurie sugrįžta, skaito ir bando suprasti mano padrikas mintis.

Mmm… tas prancūziško ragelio kvapas (na gerai, ne tokio ir prancūziško… tiesiog “7 Days”, kurį galima nusipirkti kiekvienam prekybos centre) ir arbatos su šokoladiniu sirupu skonis, toks persmelktas ramybės, šilumos, jaukumo ir tarsi kažkokio savotiško prieskonio… Taip ir iškyla prieš akis rudos širdutės ant rožinės pagalvės, sidabrinės šviesytės dangaus (lubų) kampučiuose, primenančios žvaigždes. Prisiminiau filmuką “La Troškinys”. Ar matėt? Jame sakoma, kad maistu reikia mėgautis, užsimerkti ir pajausti, kaip sūrumas maišosi su saldumu, kartumas su rūgštumu, kaip šie skoniai kibirkščiuoja besiliesdami… tačiau vienas su kitu susidraugavę sudaro tobulą derinį. Lygiai kaip ir žmonės…

Skaitinėjau va blogus, kuriuose aprašomi įvairūs receptai, ir pajutau, kad labai norėčiau ir aš pakeliauti po pasaulį, išragauti kituose kraštuose gaminamų patiekalų bei suprasti, kad gyvenimas “verda” ir už Lietuvos, už Europos ir t.t. ribų… Norėčiau kartu su juodaodžiais vaikiukais pabėgioti basomis kojomis Afrikos smėlynuose, pažiūrėti į jų dideles tamsias akis, norėčiau, kad jie man šypsotųsi… Labai norėčiau į Paryžių kartu su Justencijum (ir mes tikrai ten nuvažiuosim, nes viena kitai prižadėjom) ir klajojant mažomis gatvelėmis kvailiot taip, kaip tik mes mokam… Noriu ir prie vandenyno krantų ir palmių, ten, kur įdegę sportiški berniokai vaikšto su tokiomis pat įdegusiomis ir gražiomis mergaitėmis. Bet žinot ką? Noriu ir vasaros mūsų krašto kaime… Kur daug žalumos, daug gėlių, uogų ir smilgų, ant kurių galima jas smagiai suverti… Ech kaip vilioja tos senoviškos šiaudinės skrybėlės, hamakas tarp dviejų obelų ir popietės miegelis… O jei dar koks Pūkius šalia būtų, tai iš viso rojus ant žemės nusileistų.

Tokiomis dienomis kaip ši man nereikia tavęs. Tokiomis dienomis kaip ši aš mėgaujuosi mažais gyvenimo džiaugsmais, mažomis svajonėmis. Aš žinau, kad kai kurios iš jų išsipildys, kai kurioms yra mažai vilties tapti tikrove, o dar kelioms visiškai nėra… Bet žinai ką? Bet kokiu atveju aš stengsiuosi, kad man viskas būtų gerai…

R.

Foto by nurtanrioven (Deviantart)

p.s. pradėjau apie ratus, baigiau apie batus… ar kaip ten???

Kadangi apturėjau keistą pokalbį su artimiausia apie mirtį, savižudybę ir panašius skaudžius dalykus, tai nusprendžiau parašyti (kilus įtarimui jog atsirado manančių, kad galiu pasielgt taip), kad tokių ketinimų neturiu ir artimiausioje ateityje neplanuoju turėti. Seniau gal ir turėjau, bet buvau kvaila mažvaikė paauglė, kuri negalvojo apie kitus, išskyrus save, o gal atvirkščiai - galvojo daugiau apie kitus, nei apie save… Dabar stengiuosi viską sudėlioti taip, kad jie nebūtų pirmiau manęs, ir kad aš nepatekčiau pirma jų. Tik šitaip galiu būt rami.

Pasiteisinimas dėl mano įrašų: Visų pirma nemaniau, kad jie tokie nekaip atrodantys. Dažniausiai rašau tai, kas mane nervina, liūdina, skaudina, nes tokius dalykus yra daug lengviau parašyti, negu išpasakoti… Todėl šis blogas ir tampa ta vieta, kur mintys liejasi laisvai. Galbūt likimo ironija, kad pasirinkau tokį pavadinimą “liūdnas debesiukas” dar nežinodama, ką čia rašysiu… O galbūt ir žinojau. Na žodžiu… Ačiū tiems, kas paskaito ir gadinasi sau nuotaikas (jei tas mitas, kad nuotaika užkrečiama yra teisingas), ačiū tiems, kas tiesiog užeina ir išeina.

Viskas šiandien.

Foto by inessa emilia (Deviantart)

Ir man patinka ilgesio kupinos akys… prieblanda, pūkiniai patalai, tyli muzika, skambanti iš nežinia kur. Taip, man patinka ilgesio kupinos akys… bet tik tada, kai jos nėra mano. Juk žinot, kad tai daro mane blogu žmogumi?

R.